Viena iš simptomų kontrolės priemonių yra kineziterapija. Kineziterapija – tai gydymas judesiu, leidžiantis net ir pažengusiose ligos stadijose padėti išlaikyti arba atkurti funkcijas, pacientų mobilumą ir savarankiškumą bei  pagerinti  vaiko ir šeimos gyvenimo kokybę.

Kineziterapija – vienas iš esminių paliatyviosios  pagalbos metodų, kurio tikslas judėjimo potencialo nustatymas ir skatinimas. Kineziterapija apima sąveiką tarp kineziterapeuto, pacientų, jų šeimų ir slaugytojų,  nustatant  tikslus bei uždavinius, naudojant tik kineziterapeutams būdingas žinias ir įgūdžius. Tai metodas padedantis atstatyti, pagerinti ar išlaikyti griaučių-raumenų,  kraujagyslių, nervų ir kitų organizmo sistemų būklę sergant nepagydomomis, gyvybei pavojingomis ligomis.  

Paliatyviosios pagalbos skyriaus kineziterapeutai:

• analizuoja ir sudaro objektyvų paciento fizinės ir funkcinės būklės ištyrimą (surenka paciento anamnezę, išsiaiškina problemas, nusiskundimus, atlieka pasyvių/aktyvių sąnarių ir judesių amplitudes, kūno judesių funkcijų vertinimą)
• sudaro individualų kineziterapijos planą,
• parengia rekomendacijas fizinei sveikatai gerinti.

Atsižvelgiant į pacientų būklę, kineziterapijos metu taikoma:

• padėčių terapija,
• kontraktūrų ir pragulų prevencija,
• pasyvi sąnarių mankšta,
• kūno judesių funkcijų lavinimas,
• kineziterapija derinant kartu su fizioterapija,
• kompensacinių priemonių parinkimas ir pritaikymas.

Vienas iš pagrindinių kineziterapijos komponentų yra paciento artimųjų konsultavimas ir mokymas, leidžiantis išlaikyti reabilitacijos paslaugų tęstinumą artimoje aplinkoje.